Šleivapėdystė

Šleivapėdystė – įgimta pėdos ir blauzdos kaulų raumenų deformacija. Jos požymiai: adductus (priekinės pėdos dalies pasisukimas į vidų), supinacija (visos pėdos plantarinio paviršiaus pasisukimas į vidų), equinus (kulnas nenusileidžia dėl įtemptos Achilo sausgyslės), cavus (padikaulio fleksija). Dažnai kartu stebima ir vidinė blauzdikaulio rotacija (pasisukimas į vidų), blauzdos raumenų hipotrofija ir pėdų dydžio skirtumai (viena pėda mažesnė)

Atvejų kiekis

Šleivapėdystė nustatoma 1-2 vienam tūkstančiui naujagimių, Lietuvoje – 2 vienam tūkstančiui naujagimių, t. y. apie 60 naujagimių per metus. Kasmet visame pasaulyje gimsta apie 100 000 šleivapėdžių vaikų. 50% vaikų pažeistos abi pėdos. Berniukai serga dažniau negu mergaitės. Tai viena iš dažniausių įgimtų skeleto-raumenų sistemos deformacijų, reikalaujančių intensyvaus gydymo ir viena iš dažniausių fizinės negalios priežasčių. Negydoma šleivapėdystė sukelia didelių psichologinių, socialinių ir finansinių problemų.

Etiologija

Šios ligos atsiradimo priežastys ir sąlygos nežinomos. Paprastai minimos šios:

1) neuroraumeninis disbalansas (kaulai deformuojasi dėl nervų ir raumenų pokyčių );

2) embriono vystymosi sutrikimas (patologija vystosi antrajame moters nėštumo trimestre);

3) kolageno skaidulų ir fibroelastinių ląstelių raiščiuose ir sausgyslėse padidėjimas (sumažėja jų elastingumas);

4) šokikaulio vystymosi sutrikimas;

5) genetinės priežastys (paveldimumas).

Taigi šleivapėdystės etiologija yra daugialypė ir nėra vieno veiksnio, nulemiančio šią patologiją.

Patologinė anatomija

Pakitimai vystosi raumenyse (blauzdos raumenys silpnai išsivystę), sausgyslėse, raiščiuose (vidinėje pėdos pusėje sutrumpėję, įtempti, neelastingi), sąnariuose ir kauluose (deformuoti, dislokuoti, ypač šokikaulis).